Ar sistemos įvykiai yra registruojami ir saugomi?

Registravimas patenka į kelias priemones pagal 21 straipsnio 2 dalį

NIS2 direktyvos 21 straipsnio 2 dalyje nėra atskiro punkto „registravimas‟. Klausimas apie įvykių fiksavimą ir saugojimą sistemose pirmiausia liečia b punktą dėl incidentų valdymo ir d punktą dėl verslo tęstinumo ir krizės valdymo. Registravimas — tai įrodymai, pagal kuriuos galite atkurti incidentą: kas, ką darė, kada ir iš kurios sistemos. Be registravimo incidento valdymo procedūra praktikoje sunku pagrįsti, net jei ši procedūra egzistuoja raštu.

Tai, ko tiksliai klausia kliento, skiriasi priklausomai nuo klausimyno. Kai kurie portalai klausia tik, ar vyksta registravimas, kiti klausia dėl išsaugojimo trukmės, kurios sistemos registruojamos arba kas turi prieigą prie registravimo. Pastaroji aplinkybė vėl susijusi su prieigos politika: jei registravimą gali keisti tie patys asmenys, kurie turėtų juos kontroliuoti, tai prieigos politika ir įmonės turto valdymu yra svarbu paminėti. Jei neturite centralizuoto registravimo ar patvirtintos išsaugojimo trukmės, atsakykite ne arba „iš dalies‟ — atskira „Excel‟ byla su klaidom neskaičiuojama automatiškai kaip įrodymai, ir sumokslinta „taip‟ ne mažiau yra melais.

21 straipsnio 2 dalis, visų pirma b ir d punktai

NIS2 direktyvos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta dešimt kategorijų priemonių, kurias turėtų imtis subjektas, remiantis „all-hazards‟ požiūriu. Registravimas tiesiogiai neminimas kaip atskira kategorija, tačiau praktikoje jis priskiriamas b daliai (incidentų valdymas) ir d daliai (verslo tęstinumas, pavyzdžiui, atsarginio kopijų valdymas ir krizės valdymas), nes norint atpažinti incidentą, jį ištirti ir vėliau pagrįsti, reikalingi fiksoti įvykiai. Tai, kokios tikslios išlaidos kliento tam keliamos — išsaugojimo trukmė, apimtis, prieiga prie pačių registravimų — nėra nurodyta pačioje direktyvoje, tačiau dažnai papildomai aprašoma nacionalinę transpoziciją atliekant arba kliento portalyje.