kodėl bankas paklausimas apie finansavimą iš užsienio

Užsienio finansavimas yra susijęs su pinigų plovimo prevencija, o ne kreditu

Bankas paprastai tai klausia ne tam, kad sužinotų ką nors apie kredito vertingumą, bet todėl, kad kliento tyrinėjimas tai reikalauja. Pinigai, kurie ateina iš užsienio – paskolos nuo užsienio akcioniero, investicijos iš šalies, esančios už ES ribų, kredito linija iš užsienio banko – gali būti bankui priežastis toliau ieškoti informacijos apie pinigų kilmę. Tai yra kliento tyrinėjimo dalis, kurį kiekvienas bankas turi atlikti pagal Pinigų plovimo ir teroristinio finansavimo prevencijos įstatymą. Bankui rūpi ne pati suma, o tai, ar pinigų srautas gali būti paaiškinti ir ar jis atitinka įmonę.

Praktikoje bankas šį klausimą dažnai sujungia su klausimais apie įmonės turto kilmę ir apie galutinį turėtoją. Jei užsienio finansuotojas taip pat yra galutinis turėtojas, bankas nori sujungti šiuos du atsakymus: paskolos nuo akcioniero, kuris jau žinomas kaip turėtojas, sukelia mažiau klausimų nei pinigai iš nežinomos šalies. Jei įmonė neturi užsienio finansavimo, tada "ne" yra atsakymas, kuriam dossier nereikalingas šaltinio dokumentas – tai faktinis nustatymas, o ne vertinimas.

Pagrindas: kliento tyrinėjimas pagal Pinigų plovimo ir teroristinio finansavimo prevencijos įstatymą

Šis klausimas kyla iš kliento tyrinėjimo, kurį bankai turi atlikti pagal Pinigų plovimo ir teroristinio finansavimo prevencijos įstatymą: bankas turi suprasti kliento operacijų pobūdį ir pinigų srautų foną, o užsienio finansavimas patenka į šią kategoriją. Tai nėra klausimas, kuriantis iš Komercinio registro įstatymo 2007 ar CSRD direktyvos – jos reglamentuoja kitus dossier dalies aspektus, pvz., įmonės standartines duomenis ir tvarumą. Tas, kuris abejoja, ar konkreti finansavimo forma turi būti pranešta, ketinimuose randa atsakymo ne pačiame dossier, o banko portale arba pas asmenį, kuris išsiuntė klausimyną.