kodėl bankas nori žinoti, kiek grynųjų pinigų cirkuliuoja mūsų versle

Grynasis pinigai yra rodiklis kliento tyrimo metu

Bankas tai klausia, nes grynuosius pinigus sunkiau nustatyti nei banko transakcijas, todėl tai yra standartinis dėmesio objektas kliento tyrime, kurį bankai turi atlikti pagal Teisės aktą dėl pinigų plovimo prevencijos ir teroristinio finansavimo prevencijos. Bankas turi atlikti rizikos įvertinimą kiekvienai verslo santykiams, o aukštas grynųjų pinigų dalis iš jų padidintas rizikos profilis, nepaisant to, ar yra kokių nors problemų. Taigi tai nėra įtarimas, bet nuolatinis klausimas rizikos profilyje, kurį bankas turi tvarkyti kiekvienam klientui.

Konkretaus atveju bankas dažniausiai nori sužinoti, kokia bendrųjų įplaukų dalis iš grynųjų pinigų, iš kurios veiklos tai gaunama (pavyzdžiui, iš kasos ar paslaugų mokesčių, apmokamų grynaisiais), ir ar ta dalis pasikeitė lyginant su praeitais metais. Jei tu neturi išsamių skaičių, tada įvertinimas su aiškiu paaiškinantis įvertinimo šaltiniu dažniausiai yra priimtinas; beveik neigimas be pagrindo nėra. Tas pats bankas dažnai taip pat kelia klausimus, kurie yra susiję su šiuo rizikos profilu, tokius kaip kokia yra įmonės turto šaltinis ir kuriuose bankuose įmonė laiko sąskaitas — grynasis pinigai yra bankui vienas dalykas iš didesnio vaizdo, ne atskiras klausimas.

Iš kur tai seka: Wwft kliento tyrimas

Pareiga rinkti tokius rizikos rodiklius kyla iš kliento tyrimo, kurio Teisės aktas dėl pinigų plovimo prevencijos ir teroristinio finansavimo prevencijos numato bankams: bankas turi ne tik žinoti, kas yra klientas, bet ir kaip pinigai juda per įmonę, kad galėtų nustatyti neobišekią transakcijas. Tai yra kitas požiūrio kampas nei, pavyzdžiui, draudimo bendrovė, kuri labiau dėmesį kreipia į finansinę sveikatą nei į pinigų srautus — todėl banko klausimynas baigiasi kitame taške nei draudiko klausimynas, nors tema atrodo panašūs.