kodėl bankas nori žinoti, kiek grynųjų pinigų aš gaunu

Grynieji pinigai bankui yra pinigų plovimo rizikos indikatorius

Bankas tai klausia todėl, kad didelis gryniųjų pinigų apyvartų dalies dažnai susijęs su pinigų plovimo rizika, ir bankas privalo įvertinti šią riziką kaip kliento tyrinėjimo dalį pagal Pinigų plovimo ir teroristinio finansavimo prevencijos įstatymą (Wwft). Grynieji pinigai yra sunkiau atsekiami iki šaltinio nei banko pervedimas, todėl bankas nori žinoti, ar gryniųjų pinigų dalis jūsų įmonėje atitinka veiklos pobūdį. Restoranas su dideliu grynųjų pinigų apyvartai yra kažkas kito nei konsultavimo biuras, kuris deklaruotų 40% grynųjų pinigų — pastarasis yra įspėjamasis ženklas, ne būtinai problema, bet kažkas, dėl ko bankas nori gauti paaiškinimą.

Tai, ką bankas konkrečiai klausia, skiriasi priklausomai nuo institucijos: kartais procentus, kartais įvertinimą kategorijomis ("mažiau nei 10%", "10-25%" ir t. t.), kartais paaiškinimą, kaip susidaro šis procentas. Jei neturite kasos administravimo, kuris tiesiogiai parodytu šį procentą, pagrįstas įvertinimas remiantis jūsų buhalteriniais duomenimis paprastai buvna pakankamas — bankas nesitikisi auditorinės ataskaitos, bet tikėtino atsakymo. Šis klausimas dažnai susietas su kitais klausimais iš to paties kliento tyrinėjimo, pavyzdžiui, įmonės turto kilmę ir kuriuose bankuose įmonė laiko sąskaitas — kartu jie sudaro vaizdą, kurio bankui reikia jūsų rizikos profiliui nustatyti.

Pagrindas: cliëntenonderzoek pagal Wwft

Šis klausimas kyla iš kliento tyrinėjimo pareigos pagal Wwft: bankai privalo nustatyti verslo santykio pobūdį ir tikslą bei atlikti rizikos įvertinimą, o gryniųjų pinigų apyvartų dalis yra standartinis indikatorius. Tai nesusiję su klausimu dėl galutiniai įmonės savininkai, kuris kyla iš to paties įstatymo, bet užpildo kitą kliento vaizdo dalį: ne sandorio riziką, o nuosavybės ir valdymo struktūrą.